Žalio Velnio takais 2016

Registruodamasi į šį žygį nelabai nutuokiau, kas tas Žalias Velnias ir kur jis ėjo. Viliojo pats ėjimas man dar nematytais keliais, savęs fizinis ir psichologinis išbandymas, poilsis nuo miesto šurmulio.

Pusę šešių ryto, kelis kartus nutildžius žadintuvą, prisiverčiu praplėšt akis. Kuprinė jau sukrauta iš vakaro, tad susikrapštau per rekordiškai trumpą laiką. Visi miegai išsilaksto įkvėpus rytinės gaivos. Iki starto man dar 4 km miško keliu – galvoju, kuo puikiausias apšilimas prieš žygį. Ir pats gražiausias paros laikas – kai visi dar miega, visur tylu, rūkas dar nebijo trauktis iš pamiškių, tada labiausiai pasijunti gamtos dalimi.

Pamaitinus debesį alkanų uodų pasiekiu registracijos vietą Abromiškių svirne. Už 5 eurus gaunu trasos žemėlapį-žygeivio pasą antspaudams. Net nedvejodama pasirinkau ilgiausią trasą. Maniau, jei jau 50 km galėjau nueit, tai 40 bus vienas juokas.

20160706_114431

Apie 7 val. mus visus sustato į tvarkingą būrį visai kaip kariuomenėj. Išklausom instruktažą ir dviem autobusais pajudam iki starto vietos Čiobiškyje. Persikeliam per Nerį upės srovės varomu keltu – vieninteliu tokiu Lietuvoje.

20160702_074024

20160702_090527

Tirpstantis rytinis rūkas virš Neries.

20160702_074044

Pasiekę kitą krantą dar pavažiuojam mikroautobusu kelis kilometrus iki pat Čiobiškio ir oficialios starto vietos. Palaukiame likusių žygeivių. Mūsų,  keliaujančių ilgiausią trasą, buvo apie šimtas.

20160702_080601

Pasižvalgymas po šalia esantį visuomeninį pastatą, kurio paskirties nebepamenu. Kaip iš dainelės „Du gaideliai“.

20160702_080529

Šis pėsčiųjų ir dviratininkų žygis skirtas Didžiosios Kovos apygardos partizanų vadui Jonui Misiūnui-Žaliam Velniui ir kitiems apygardos partizanams pagerbti. Prasidėjus oficialiai žygio daliai, pirmiausia aplankome šalia esančiose kapinėse Žalio Velnio žmonos kapą.

20160702_081006

Didžiosios Kovos partizanų apygardos štabas buvo įsikūręs Čiobiškio dvare.

20160702_082736

Čiobiškio dvaras žinomas dar nuo XVI a. Dabartinius dvaro pastatus suprojektavo garsus architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Juos pasistatė Šveikauskai, vėliau perpirko Pilsudskiai, o nuo XX a. pradžios čia veikė vaikų prieglauda.

20160702_082519

Pasiklausom Čiobiškio seniūno kalbos ir vietinio ansamblio dainų apie Lietuvą. Ir nors nelaikau savęs didele patriote, patriotizmo „tematika“ žygyje man visai patiko. Tiksliau, įstrigo sutiktų žmonių nuoširdumas ir tikėjimas prasme to, ką daro.

20160702_081853

Visai čia pat gaunam pirmuosius antspaudus į žygeivio pasus. Tik ne taip paprastai, prieš tai turim užduoti slaptą klausimą partizanui: „Ar atskrido Aras?“, o jis turi atsakyti „Ne, tik Vaiduoklis pasivaideno“. Aras ir Vaiduoklis buvo partizanų slapyvardžiai.

20160702_083256

Pradedu oficialiai pirmuosius savo kilometrus. Pražygiuoju per Musę arkiniu tiltu, pastatytu 1933 m. ir pavadintu Dariaus ir Girėno vardu – garsių lakūnų atminimui.

20160702_084415

Keliamės tuo pačiu keltu atgal…

20160702_090535

…ir pasileidžiam į vietomis, atrodo, bekraštes pievas…

20160702_092331

…pilnas sodraus mėlio rugiagėlių.

69a378196017607dc214b217c96fc583428

Dairausi aplink ir net drugeliai pilve skraido – jau kuris laikas svajojau taip pasileisti laukais ir eit, eit, ir svaigti nuo grožio aplink.

20160702_094319

20160702_112603

Atkarpą iki pirmojo posto nužingsniuoju viena. Žygeiviai, kelią pradėję grupelėmis, su draugais ir linksmais pokalbiais, vėliau dažniausiai atsiskiria, išsibarsto, o kartais net atrodo, kad eini visai vienas, nes nei priešais, nei už nugaros nematyti nė vieno žmogaus.

Kol gaunu antspaudėlį ir pasipildau vandens atsargas, mane pasiveja kelte netikėtai sutiktas pažįstamas iš studijų laikų. Kartu nukeliaujame didžiąją dalį visos trasos.

20160702_120848

Mišku kelias veda vos kelis kilometrus, bet ir to užteko, kad kaip išprotėję apgraužtų uodai ir zyliai. Net džiaugiuosi, kai išeinam vėl į pievas, nors dieną saulė kepina iki +30 ir tik pavieniai mažyčiai debesys retkarčiais atneša trumpą pavėsį.

566e3551d45aa7bc309308e281e3a5da339

Už nugaros palikus keletą kaimų ir pusę įveikto maršruto, jau vidurdienį iškamuota karčio krentu po medžiu trumpam pailsėti. Kartu su antspaudu kariai pasiūlo ir degtinės atsigaivinimui. Nors paskui nusprendžia, kad mane ji gali galutinai pribaigti. Bet pietums, kaip tyčia, prieinam didžiulę žirnių plantaciją. Čia žingsnius gerokai sulėtinam.

20160702_124901

Beveik kiekviename poste randam karinės technikos mini parodą – ginklai, ryšio, transporto priemonės. Didžiausią įspūdį palieka NATO karių tankas, kurį galima apžiūrėti ir iš vidaus.

20160702_142413

20160702_142645

Šioje sankryžoje susijungia dviratininkų bei trumpesnį pėsčiųjų maršrutą žygiavusių keliai. Dar likę 15 ar daugiau kilometrų. Pavėsio kelyje labai mažai – tai išties labai motyvuoja nesustoti, nors jau ir pradeda skaudėti kojas. Susijungus trasoms žmonių kelyje padaugėja, kalbų ir energijos taip pat. Ir tada suvoki, kaip lėtai jau pats šliauži. Netrukus mano bendražygis mane palieka ilsėtis ir nužingsniuoja toliau. Lieku pati viena su savomis mintimis ir vidinės motyvacijos toliau eiti paieškomis.

20160702_162612

Liko kokie 6-7 km. Akimis ieškau Elektrėnų kaminų, o jų vis nesimato. Net vandens išsiimti iš kuprinės nebeturiu jėgų, dėlioju koją už kojos ir kažkaip, labai lėtai, stumiuosi į priekį. Atrodo, kad visi kiti kažkodėl eina daug greičiau. Pagaliau pamatau kaminų viršūnes ir atsižymėjus sustojimo poste įplaukiu į rugių jūrą.

20160702_170747

Lauko gale atsisuku atgal ir beveik netenku žado. Būčiau galėjus stovėti valandas ir žiūrėti į šitą banguojančią begalybę.

3ed61cbda34806ac1012f46878ef21c6314

Prasiskynus pro aukso pievą, pro pažastis siekiančias dilgėles ir usnis, perbridus upelį atsiduriu prie Elektrėnų viaduko. Suprantu, kad kelio liko jau mažai, kokie 3-4 km, bet eiti darosi vis sunkiau. Kai jau atrodo, kad nebegaliu, krentu ilsėtis bet kur – šalia kelio, mieste ant pievelės, ant suoliuko… Babytė, ėjusi pro šalį, net susirūpino: „mergaite, ar tau viskas gerai, gal tau bloga?“ „Ne, man viskas gerai“. Tik truputį „mirštu“.

Matau, kad žmonės dar eina, važiuoja dviračiais, reiškia, kelio nepamečiau. Praeinu paskutinį postą prie bažnyčios, paskutinį kartą ilsiuosi išsitiesus ant žolės.

DSCF0020

Šaligatviu eiti atrodo sunkiau nei miško ir laukų takais, asfaltas nesugeria medinėmis tapusių kojų žingsnių, pėdas skauda lyg eičiau per žarijas. Gatvė link Abromiškių tiesi, tačiau šiek tiek kalvota. Ir kaskart priverčianti nusivilti, kai užlipus pamatai, jog dar ne finišas. Tik dabar pastebiu, kad kaip visad, finišo tiesiojoje vėl iš kažkur atsiranda būriai žygeivių, net tie patys, su kuriais išsiskyrėme trasos pradžioje. Tik dabar nebe linksmai juokaudami tarpusavyje, o susikaupę, pavargę ir, matyt, savyje beieškantys paskutinių motyvacijos likučių. Pasiekiu pamiškę ir jau suprantu, kad tuoj tuoj už kampo… Net paspartinu žingsnį ir keletą žmonių aplenkiu. „Skubi taip, lyg tau nieko neskaudėtų“, šypteli vienas aplenktasis. „Skubu, nes noriu, kad greičiau baigtųsi tas skausmas…“

Finišas pasitinka būriais žmonių, orkestru, šašlykų kvapu – Abromiškės švenčia savo 445-ąsias įkūrimo metines. Visai nešventiškai skubu atsiimti diplomo (o ką aš draugams parodysiu…) ir tesvajoju Elektrėnų mariose nusiplauti visas dienos dulkes ir nuovargį, o po to ištiesti kojas ir daugiau niekur šiandien nebeiti…

20160706_114350 - Copy

Kai visi skausmai pasimiršta, gera grįžti mintimis ir prisiminti, kas buvo geriausia – patys gražiausi naujai, gyvai atrasti mūsų krašto vaizdai. Labai šilti kelyje sutikti žmonės, visą dieną stovėję karštyje su uniforma, visa sunkia amunicija, be pavėsio, užtat – su šypsena. Kibirais šaltą vandenį dalinę kaimo gyventojai, ir stebėjęsi, kad per tokį karštį TIEK kilometrų einam, ir linkėję sėkmės. Net alkani uodai ir dilgėlės iki pažastų, purvinas upelis be lieptelio – kad nebūtų per daug komforto, kad rastum savyje ne(be)sančios jėgos ir motyvacijos, kad su diplomu/medaliu/etc. rankoje galėtum atsipūst „na pagaliau, jėga, kaip gera…“

20160702_125801

Įrašas paskelbtas temoje Pėsčiomis ir pažymėtas , , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

1 komentaras

  1. Lijana sakė:

    Labai gražiai aprašėt ir nuotraukos nuostabios. Net skausmas širdį suspaudė, pagalvojus, kaip seniai aš tų nuostabių laukų nemačiau. Dėkui. :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *