50 km pėsčiomis pajūriu

„Ėjimas man kaip savotiška meditacija. Kiekvienas žingsnis – tai akimirka buvimo su savimi, savęs gilesnio pažinimo, susiliejimo su gamta, savęs išbandymo ir ribų praplėtimo, minčių praskaidrėjimo ir paprastesnio sprendimų atėjimo. Geriausias laikas būti “čia ir dabar”. 50 km – visa diena dovanų sau.“

Bilietas į TrenkTuro organizuojamą 50 km žygį ant šaldytuvo kabėjo bene kelis mėnesius. Ilgainiui jį uždengė kiti, „svarbesni“ bilietai/receptai/priminimai. Žygiui ruošiausi nereguliariai ir labai spontaniškai – kada tik užplūsdavo noras keliauti, pamatyti jau daugelio atrastas vietas arba eiti pro sunkiai pražengiamus brūzgynus. Likimo ironija – savaitę prieš žygį mirtinai suplyšo mano mylėti ir daug kilometrų atlaikę kedukai. Nerizikavau naujai nusipirktų išbandyti jau žygyje, tad paskutinę savaitę, kai rekomenduojama tik ilsėtis, išbandžiau juos vietiniame pažintiniame žygyje.

Jau rytą prieš svarbiąją dieną prabudau pakylėtos nuotaikos, sutvarkiau milijoną reikalų ir su feisbuke rastais bendraminčiais išlėkiau į pajūrį. Šis, tiksliau, Šventoji, mane pasitiko ne itin draugiškai. Ne tik supratau, kad nepasiėmiau turbūt vieno iš svarbiausių šiuolaikinio žmogaus atributų (telefono pakrovėjo…), bet, pakliuvus į savo internetu išsinuomotą kambarį, norėjosi ne tik užsimauti medicinines pirštines, bet gal ir į visą latekso kostiumą įlįsti.

Vakare nuo šalčio niekaip negalėjau užmigti, tad ryte kėliausi labai sunkiai. Nors dar iš vakaro orų prognozės grasino „100 proc. tikimybės“ lietumi, ryte oras pasitiko šiltas, saulėtas ir gaivus. Eidama link starto žavėjausi po truputi gyvėjančiomis gatvėmis, besipildančiomis bendražygių ir šiaip smalsuolių. Neatsispyriau pagundai vaikiškai pašokinėt ant beždžionių tilto, už kurio jau šurmuliavo didžiulė minia. Nė nespėjau apsidairyti, kaip staiga prišokusi renginio savanorė man greitai viską parodė ir paaiškino, tad ilgai neiklaidžiojusi pasiėmiau dalyvio paketą, atidaviau daiktus saugojimui ir su jauduliu bei smalsumu nužygiavau per kopas link jūros.

Kelią pradedu truputį prieš 9 val. Pirmieji 4 km veda miško ir pievų takais iki pat Latvijos sienos, kur gauname pirmąjį štampuką į savo pasus. Vieni jau nuo pirmųjų žingsnių skuba rimtais veidais, kiti eina grupelėmis neskubėdami ir linksmai besišnekučiuodami. Kadangi einu be kompanijos, viena ausimi klausausi už manęs einančios vaikinų grupelės pašnekesio apie sportus, traumas bei daugybe vyriškų „bajerių“ :)

20160514_092312Kitus 4 km jau žingsniuojame pajūriu. Smėlis purus, vietomis smulkus žvyras, kojos klimpsta, eiti gerokai sunkiau negu ištryptu miško taku ar asfaltu. Jaučiu, kaip į darbą įsijungė daugiau raumenų, tačiau kol kas jokio nuovargio nesijaučia. Oras labai dėkingas – jokios spiginančios saulės, jokio vėjo ar lietaus, o temperatūra tokia, kad galima eiti ir per daug nesukaisti. Eidama grožiuosi nuostabiu rytu – jūros paviršius it stiklas, o horizontas su greičiausiais žygeiviais pradingęs tirštame rūke.

20160514_0937258-ajame kilometre vėl Šventosios sustojimo punktas, kuriame ir buvo startas. Vėl štampukas, šilta arbata, papildomas buteliukas vandens ir trumpam džiugesiui – maža atkarpėlė asfaltuotu taku per mišką, aplink prieplauką ir į pajūrį išlendame už nugaros jau palikę Šventosios žiotis. Prieš akis dar didelis atstumas, tarp sustojimo punktų visi 18 km. Nusiteikiau, kad bus sunku, bet nuotaika manęs tikrai neapleidžia. Klausausi bangelių plakimosi į krantą, stebiu laivelius tolumoje, uodžiu jūros kvapą, po truputį iš kuprinės traukiu pirmuosius užkandžius – riešutus. Žmonės eina tai grupelėmis, tai pavieniui, vieni vis dar kupini entuziazmo, kiti labiau susikaupę. Bet faktas – su didėjančiu kilometrų skaičiumi kalbos vis retesnės :) Ir eiti vis sunkiau. Greit visi pastebime, koks skirtingas tas pajūrio ruožas – vietomis kietai sumintas smėlis (tikra atgaiva kojoms!), vietomis tikra klampynė – jau iš priekyje einančių keleivių gali pamatyti, į kurią pusę geriau sukti, ar prie pat dūžtančių bangų, ar arčiau link kopų.

Šiame ruože pražygiuojame ir Palangą, ant kurios tilto vyksta kažkoks renginys. Gausybė smalsuolių, vienas kitas klausinėja, kur mes čia visi einam, vyras su mikrofonu perduoda linkėjimus pasiekti finišą. Pralendame po tiltu, dar spėju stabtelti ir iš arti įamžinti šią žmonių visiškai nebijančią mėlynplunksnę gražuolę.

20160514_132532Nerimastingai pradėjau vis žvilgčioti į kilometrus, atrodo, vis lėčiau skaičiuojančią programėlę. Jau visi 26 km, o žadėto sustojimo punkto Nemirsetoje net iš tolo nesimato. „Apgavo“ visais 2-iem km. Po beveik 6 valandų ėjimo pirmiausia skubu prie štampukus dedančių savanorių, eilėje dar spėju nusiauti batus, nes kojos jau pavargusios ir skausmingai reaguoja į kiekvieną akmenuką po padais. Pamačius eilę prie žadėtų pietų nusprendžiu, kad geriau palengvinsiu savo kuprinę ir išsitiesus žolėje tarp kitų besiilsinčių kemšu rūkytą dešrą, duoną, sūrį ir kitas gėrybes.

20160514_142341Matau, kad aplink mane yra kur kas daugiau patyrusių žygiuotojų – kai kurie jau iš anksto labiausiai kenčiančias pėdų vietas apsiklijavo pleistrais ir panašu, kad tai geniali mintis. Viską deduosi į galvą ir kol dar neturiu nė vienos pūslės, tą patį padarau ir aš, tik gaila, kad mano pleistrų atsargos ne tokios gausios, tad tenka tik labiausiai skaudamoms vietoms.

Nepraėjus nė valandai iškeliauju iš punkto. Prieš akis 14 km atkarpa. Porai valandų išlindusi nepikta saulė jau spėjo pasislėpti, vėl atslinko rūkas. Praėjus trumpiausio 25 km maršruto finišą, žmonių smarkiai išretėja. O ir likusieji nuskuba į rūką arba atsilieka. Po truputį kyla vėjas, o bangos vis drąsiau bando pasiekti mano kojas. Atrodo, kad tų klampių smėlio ruožų vis daugiau, tai einu palei pat bangas ir sušlampu kojas, tai arčiau kopų, ir visur blogai. Į batus nuolat pribyra smėlio, kartais sustoju iškratyti batus ir kojines, bet labiau tuo metu noriu ilsėtis nuo kiekvieno skausmingo žingsnio. Vis labiau džiaugiuosi, kad turiu šiltutėlį megztinį, užsisegu ir striukę. Tik iš inercijos pakeliui nupyškinu didžiulį pulką gulbių. Vis skausmingiau stebiu mėlyną liniją programėlėje, kuri žymi mano nueitą kelią. Sustojimas tik Giruliuose, o net Karklės dar nesimato. Skausmingai kapsi jau nebe kilometrai, o metrai. Bandau kažkaip prastumt laiką ir tariuosi su savim, kad į programėlę žiūrėsiu tik kas trečią kartą, kai kils noras :)

20160514_15423720160514_180258Nors paskutinė 10 km atkarpa atrodo visiškai beviltiškai, o finišas nepasiekiamas, vis dar neprižadu sau, kad sustosiu po 40 km. Keikiuosi mintyse visais įmanomais keiksmažodžiais, kol tolumoje pamatau kažką neįprasto. Arčiau priėjus suprantu, kad tai bunkeris, ir – o dievai! – tai jau Girulių punktas! Gana greitai gaunu paskutinį štampuką į savo pasą ir su karšta arbata išsitiesiu kur tik yra vietos. Susikeliu basas kojas ir atremiu į stulpą, ne iš didelio alkio naikinu beveik paskutinį maistą kuprinėje – kad tik būtų lengviau nešti… Pasijaučiu tokia apsunkusi, kad net į tualetą nueiti neturiu jėgų. Šiek tiek motyvacijos eiti suteikia mintis, kad nors mažą atkarpėlę galėsiu keliauti ne smėliu, o miško taku, be to, susivokiu, kad laikas tirpsta labai greitai. Liko šiek tiek mažiau negu 3 valandos iki finišo ir visi 10 km. Dabar tai atrodo nebe juokingas atstumas, o rimtas išbandymas. Dar viena priežastis nenutraukti žygio šiame punkte – net pusę likusios atkarpos galėsiu eiti nebe smėliu, o ASFALTU! Štai tokie maži dalykai gali taip labai džiuginti :)

20160516_202932Kad nebūtų per daug nuobodu, vos išėjus iš paskutinio punkto ima purkšti lietus, ir su kiekvienu kilometru vis stiprėja. Nemažai žmonių mane lenkia, kai kuriuos aplenkiu aš – bet konkurencija man jau mažiausiai rūpi. Po keleto prisėdimų ant akmens košiant žvarbiam vėjui tolumoje pamatau Klaipėdos uosto molą. Mintyse kartoju „pagaliau, pagaliau…“, bet aš einu einu ir jis niekaip neartėja, kartais net atrodo, kad tolsta. Kai tik pajaučiu po kojomis tvirtą pagrindą, krentu ant artimiausio permirkusio suoliuko išsikratyti paskutinį kartą batų ir tik šaltis priverčia atsistoti.

Buvau tikrai naivi tikėdamasi, kad dabar jau bus lengviau – buvo lygiai taip pat ar net sunkiau! Kokį šimtą kartų jau buvau beapsiverkianti – juk lietuje to net nesimatys. Guodė tik mintis, kad tai jau tikrai tikrai paskutiniai kilometrai ir tuoj tas finišas. Tokiomis ilgomis gatvėmis turbūt dar nesu ėjus… Nepastebėjau nė daugybės bėgių po tiltu, nė medžių milžiniškais baltais žiedais sodriai žaliame fone, nė man labai gražių raudonų plytų pastatų, kurių Klaipėdoje labai daug. Paskutinius kilometrus ėjome grupele, lyg susibūrę kokiam „išgyvenk“ realybės šou. Pavargę net kalbėti, medinėmis kojomis, skubame nepaisydami didelio skausmo, kad tik kuo greičiau pabaigti.

Ir štai, mes jau finišo „tiesiojoje“, skubame Danės gatve, palei upę, tarp skėčiais ir lietpalčiais apsiginklavusių (savojo nebeturėjau jėgų išsitraukti iš kuprinės…) žmonių. Didelis būrys prie visų nesutalpinančios palapinės, vieni nesusigaudantys, kiti pykstantys, o aš tokia laiminga, kad pagaliau atėjau! Akimirką nublanko skausmas, šaltis, drebulys, džiaugiausi, kad galiu pasislėpti po stogu nuo lietaus, kad galiu atsisėsti! Diplomą ir medalį atsiimu su tokia emocija, lyg tą daryčiau kokį tūkstantąjį kartą :)

20160515_094020 - CopyGreitai susirinkusi daiktus, su nedideliais nesklandumais išsikvietusi taksi, netrukus jau stovėjau po karšto dušo srove. Didelis ačiū už rūpestį kambario šeimininkei, kuri manęs tamsoje ir šaltyje ieškojo taksisto pamestą kažkur visai ne tuo adresu, kur turėjo nuvežti.

Džiaugsmas tik gerai išsimiegojus ir šiltai dardant traukiniu link namų. Aš gi nuėjau ir nesustojau! :) Ir nors laukdama medalio atsižadėjau bet kokių kelionių mažiausiai mėnesį, praėjus vos porai dienų, dar skaudant raumenims ir pėdoms, mano širdis jau vėl nerimsta „eiti eiti eiti….“

Įrašas paskelbtas temoje Pėsčiomis ir pažymėtas , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.

3 komentarai

  1. R. sakė:

    50 km! Nerealu. Kojos nebuvo paskui patinę?
    Kartą ekspromtu yra tekę nueiti 17 km – tai jau „bulkutės“ buvo :)

  2. Paklydėlė sakė:

    Nors žygis organizuojamas tik antrus metus, susilaukė didžiulio susidomėjimo, beveik 2 tūkst. dalyvių. Nuoširdžiai tikiuosi, kad tai bus dar vienas puikus kasmetinis renginys :)

  3. 6674 sakė:

    Atrodo įdomus žygis! Ech gaila, kad tik dabar išgirdau. Būtų buvusi proga išbandyti save. Sveikinu įveikus žygi ir sėkmės ateities klajonėse! :) Not all those who wander are lost…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *